„Tarp gyvenimo ir...“ – naujas kitoks gyvenimas Lenkijoje po 1989 m.

Fotografijos instituto proFotografia paroda.

 

Penki penkių autorių pasakojimai:

Tomaszo Reisso „Nekaltybės amžius“, Maciejaus Pisuko „Fotografijos iš Lenkijos“, Agnieszkos Rayss „Vyriškas striptizas“, Andrzejaus Marczuko „Linkėjimai iš Chožuvo“ ir Staszeko Heydos „Arti“.

 

„Iš kur ateiname, kas esame, kur einame?“ – P. Gogeno paveikslo, virtusio menininko atsisveikinimu ir testamentu, pavadinimas. Nuo 1989 m. tikėjomės naujo gyvenimo pagal Vakarų standartus, kai kurie iš mūsų netgi vylėsi, kad tuos standartus pasiekėme.

Šiandien, kai pasaulį krečia krizė, dar kartą įsitikinome, kad tai, ką pasiekėme, buvo gauta skolon, kurią bus labai sunku išmokėti.

(Turbūt) Mes (dar) nepasidavėme savižudybių bangai, bet verta permąstyti kai kuriuos esminius menininkų ir filosofų keliamus klausimus. Prie atsakymų priartėtume perfrazavę Gogeną – ko mes tikimės? Ar naujoji filosofija, tyrinėjanti nepaliaujamus pokyčius ir emocijas, nuves toliau nei senoji egzistencinė?

 

Penkių dokumentinės fotografijos kūrėjų paroda pavadinta „Tarp gyvenimo ir...“, nes ji ne tik nutapo gyvenimo paveikslą, bet ir vaizduoja pastangas, priežastis, siautulį – gyvenimo fragmentus, su kuriais neišvengiamai susiduria Staszeko Heydos senelis, žvelgdamas į veidrodį kolekcijoje „Arti“, užbaigiančioje parodą. Parodos pradžia paženklinta šviesiomis akimirkomis iš Tomaszo Reisso kolekcijos „Nekaltybės amžius“, kurioje užfiksuotas vaikystės žavesys – trumpas tarpsnis, kupinas pasitikėjimo gyvenimu ir saugumo jausmo.

 

Pirmosios abejonės atsiranda Maciejaus Pisuko „Fotografijose iš Lenkijos“. Stebime niekuo neišsiskiriančius žmones kaimo šventėse ir Varšuvos kaimynėje Prahoje. Nepaisant jų patrauklaus, tvirto stoto, jie yra dalis atstumiančio, nykstančio pasaulio.

 

Agnieszka Rayss demonstruoja „geresnį“ pasaulį, „mažają Ameriką“. Autorė kitomis spalvomis nutapo vyrų šou – negailestingai iškelia šokėjų fizinės jėgos banalumą prilygindama jį moterų, besistengiančių ištrūkti iš rutinos ir bloškiančių save į „tobulų“ vyrų rankas, banalumui. Tobulų vyrų, kurie patys prašosi jų būti vadinami angelais.

 

Ar tai ir yra demokratija? Pasaulis kabutėse?

 

Suaugusiojo gyvenimas neišvengiamai vieną dieną pabyra į šipulius. Tenka jį iš naujo surinkti kaip mozaiką. Silezijos gyventojai vis dar geba išlaikyti pusiausvyrą laikydamiesi ritualų ir papročių, kuriuos matome fotografijose iš Chožuvo parko („Linkėjimai iš Chožuvo“). Jau naujoji karta ten skiria pasimatymus, vedžioja šunis, sėdi ant žolės, žaidžia šachmatais ar kortomis. Trumpam būna gera. Jauku ir saugu.

 

Staszekas Heyda atveria skaudžiausią šiandienos gyvenimo ritmo lūžį – kai žmonės lėtai tolsta, atitrūkdami nuo dabarties ir praeities. Tai momentas, kai suvokiama, kad vienintelis likęs pojūtis – laikinumo pojūtis, kad neišvengiamai esame tarp gyvenimo ir mirties.