Eric Lusito Arlyje, 2011. Foto: Mindaugo Kavaliausko
Mindaugas Kavaliauskas: Erikai, tavo fotografijų istorija, kuri atkeliauja į Kauną yra paradoksali. Kai pirmą kartą susitikome Arlyje ir aš tau papasakojau apie KAUNAS PHOTO STAR konkursą, tu suabejojai, ar pasiryžtum atvykti, bet jau turėjai įrodymą, kad tavo projektas “After the Wall” yra sėkmingas, apie tai bylojo ir Dewi Lewis inicijuotas fotografijų leidinys, kuriame buvo tavo maršrutai po buvusius sovietinius miestus ir juose užfiksuotus nykstančius imperijos ženklus. Tu buvai įpareigotas atvykti į Kauną, nes čia porfolio skaitė ir rusų kuratorė Irina Tchmyreva. Galiausiai paaiškėjo, jog ji negalės dalyvauti, bet tu atvykai ir KAUNAS PHOTO STAR komisija šį projektą paskelbė laimėtoju. Tiesą sakant, tavo paroda “Traces of the Soviet Empire” Kauno fotografijos galerijoje bus rodoma praėjus lygiai 20 metų po Sovietų imperijos žlugimo…
Kas tave paskatino imtis sumanymo keliauti po Rytų Vokietiją, Baltijos šalis, Rusiją ir net Mongoliją? Kaip išsivystė šis projektas? Kada ir kur nukeliavai pirmiausia?
Eric Lusito: 1989 metų lapkričio 9 dieną, kada užsienio televizija tiesiogiai transliavo Berlyno sienos “griuvimą”, aš buvau 12 metų paauglys ir priklausiau kartai, kuriai “Geležinės uždangos” sąvoka ir reiškinys buvo nesuvokiamas, kaip ir indokrinacija ir priespauda, kurią patiria Sovietų imperijoje gyvenantys žmonės. Stebint šiuos vaizdus, nepaisant to, kad buvau labai jaunas, jaučiausi labai suintriguotas, džiaugiausi už Vokietijos žmones, kurie pagaliau susitiko po 28 metų patirtos izoliacijos.
Tuo metu aš supratau, kad nutiko kažkas labai svarbaus ir reikšmingo. Negalėčiau tiksliai įvardinti jausmų, kurie tąkart aplankė, viskas, ką žinojau buvo tai, kad vieną dieną aš iškeliausiu išsiaiškinti, kas vis tik nutiko “už tos sienos”. Baigęs vidurinę mokyklą aš tęsiau savo mokslus. Keletą metų dirbau pramonės srityje, tačiau nusprendžiau susikrauti lagaminą ir aplankyti Rytų Europos šalis su senuoju anglišku furgonu ir vieninteliu pakeleiviu – fotoaparatu.
Nutariau nieko specialiai neieškoti, o pasikliauti savaiminiams atradimams, pasitiksiantiems mane kelyje. 2002 metų birželį aš atvykau į Čekijos miestą Novy Jicin ir supratau, kad šiek tiek pasiklydau, nemokėjau nei vieno žodžio čekiškai. Likau ten mėnesiui ir ieškojau vietos nakvynei. Pažintis su jaunu geografijos profesoriumi Radek man tuo metu atrodė lemiama. Tapome gerais draugais, ilgas valandas angliškai kalbėdavome apie gyvenimą, kuris klostėsi sovietmečiu. Vieną dieną jis man pasiūlė prisijungti kelionėje į apleistą sovietų karinę bazę. Mano vaizduotę sukaustė įspūdingas reginys. Tuo metu pradėjau suvokti Raudonosios armijos galią ir baimę, kurią skleidė ši jėga. Radek man pasakojo apie kitas karines bazes, kai kurios buvo išplėštos, kitos – stebimos arba prastai prižiūrimos. Laiko perspektyvoje, tai, kas kadaise turėjo tokią galią, dabar atrodo labai trapu ir gležna. Todėl nusprendžiau sekti paskui istoriją, susiketi visus Sovietų imperijos pėdsakus.
M.K. Mano smalsumas slypi kur kas giliau. Esi kilęs iš slidinėjimo kurorto Chamonix. Galima įsivaizduoti, kad pirmiausia fotografuoti turėjai gražius peizažus...?
E.L. Aš gimiau Aosta, Italijoje, mano tėvai persikėlė į Chamonix, kada man buvo 4. Kaip paauglys, kaip ir visi jauni žmonės augę šiame regione, aš žiamą slidinėdavau, o vasarą keliaudavau po kalnus pėsčiomis. Esu laimingas, kad augau tokioje gražioje vietoje, kada kraštovaizdis keičia savo veidą kiekvieną dieną. Pojūčiai, kuriuos jaučiau gyvendamas tokioje aplinkoje, manęs neskatino mokytis fotografuoti.
M.K. Projektas “Traces of the Soviet Empire” panašus į odisėjas, kurias jauni fotografai plačiai tyrinėja ir kitose šalyje, pavyzdžiui Simon Roberts “Motherland Russia”, Max Pam kelionės po Afrikos ir Azijos žemynus ir t.t. Kuris iš jaunųjų kolegų fotografų verčia tave susimąstyti ar remtis kaip pavyzdžiais?
E.L. Iki pradedant šį projektą, nebuvau fotografas. Buvau labiau įkvėptas raštojų, tokių kaip Nicolas Bouvier ar Jack Kerouac.
M.K. Ar mėginai “suvesti” statistiką, kiek esi nukeliavęs, kiek dienų praleidai svečiose šalyse, kiek juostelių esi sunaudojęs filmuojant, kiek stiklinių degtinės prireikė išgerti, kad nebijotum suerzinti vietinių gyventojų?
E.L. Ne, ne, visur keliavau pasikliaudamas intuicija. Galima būtų teigti, kad mano projektas prasidėjo 2002 metais, o paskutinė kelionė įvyko 2008-ųjų rudenį. Pajutau, kad atėjo laikas sustoti. Keliavimas yra nuostabus dalykas, bet jį nustelbė pojūtis kurti.
M.K. Tavo kelionių žemėlapyje pažymėta ir Lietuva, bet nėra nei vienos fotografijos iš šios šalies?
E.L. Aš tyrinėjau Lietuvą, kaip ir kitas šalis. Esu labai kategoriškas, kada nusprendžiu fotografuoti, jaučiu stiprų vizualinį šoką tai padaryti. Bet tai neįvyko Lietuvoje. Pamenu, kada aplankiau vieną vietą netoli Kauno – buvusią sovietų raketų bazę, naudotą NATO pajėgoms. Vienas barakas buvo pilnas benamių, tvyrojo klaikus tvaikas, man ten pasiūlė išgerti degtinės. Aš atsisakiau ir pabėgau į NATO registracijos būdelę. Ten pasikalbėjau su paregūne, ji buvo maloni moteris iš Norvegijos įspėjusi mane, kad čia daugiau neičiau, nes apsauginiai gali mane nušauti.
M.K. Dauguma objektų tavo fotografijose yra kariniai, ar buvo paprasta juos nufotografuoti? Kaip žmonės ir kareiviai reagavo į tai skirtingose šalyse?
E.L. Tik dabar aš įvertinu laiką ir jėgas, kurių man reikėjo norint pasiekti savo tikslą. Aš žinojau, kad man prireiks vietinių palaikymo, o, kad tai įvyktų, aš turėsiu įgauti jų pasitikėjimą. Ir man pavyko. Iš visų sunkumų, kurie mane lydėjo įgyvendinant šį projektą, aš galėčiau paminėti tik Zangiz-Tobe raketų bazę, esančia vidury Kazachstanto stepių. Patikros punktų buvo tiek daug, kad net negalėčiau sudaryti nuoseklaus sąrašo.
M.K. Tu naudojai vaizdo kamerą 4x5. Ar nebuvo per sunku tokią įrangą gabenti kartu su savimi?
E.L. Pradėjau dirbti su paprasta mėgėjiška Konica. Kada ji sugedo, 2003 metais tėvas man parūpino nežinomą Zenitą E. Tai pigi sovietinė kamera. Aš buvau sujaudintas užrašo “Pagaminta SSSR” ir jos masyvios apimties. Išstudijavau esminius kameros nustatymus, bet jos “akis” jau nebeveikė, ji buvo pažeista šviesos. Tuomet aš įsigyjau Nikon F65 su prierašu, kad pirmosios fotografijos nėra skirtos “parodai”. Šios kameros vagis buvo svarbus asmuo mano fotografinei ateičiai. 2005 metais Vilniuje ji buvo pavogta. Tik tada aš supratau, kokią mano gyvenime užima fotografija ir, kad privalau įsigyti profesionalią įrangą. Mano sprendimas buvo rasti lengvą, kompaktišką, didelio formato kamerą ir už ją sumokėti kiek įmanoma pigiau. Galiausiai aš pasirinkau Toyo 45 CF, 90 mm su antruoju 150 mm lęšiu, Fujifilm Quickload ir filmavimas 160S. Visa technika ir papildoma įranga tilpo į nedidelę kameros tašę ir su trikoju užimė vos 15 kg. Visa tai kainavo 1500 eurų. Tačiau nepaisant didelių techninių problemų, kurias patyriau dirbdamas su pirmąją kamera, ji buvo lengviausias būdas susibendrauti su žmonėmis, todėl, kad vietiniai gyventojai ir karinininkai aiškiai matė, kad aš nebuvau šnipas.
M.K. Ar tau pavyko išvystyti savo filmų temas, kaip tai pavyko geram kelionių fotografui Max Pam? Jei rimtai, kaip tu “dėlioji” filmą – ar tai vystysi grįžęs į Prancūziją? Kaip tau pavyko išsaugoti tiek juostelių, kada buvai tikrinamas šitiekoje punktų?
E.L. Fuji Quickload sistemos dėka man pavyko tiek nukeliauti. Tai lengvai nešiojama ir patogi sistema, nes yra galimybę bateriją įkrauti iš anksto. Grįžtant į Mongoliją, filmai buvo x-ray, be jokių prblemų skenuoti 8 kartus.Viskas išrasta Paryžiuje. Gaila, Fuji gamybą sustabdė 2010.
M.K. Tu esi gana jaunas ir kaip asmuo, ir kaip fotografas. Prancūzijoje sakoma, kad jei esi iki 45-erių, negali būti “rimtas” fotografas. Kaip į tai reaguoji?
E.L. Kai kurie žmonės sako, kad po 45-erių kūrėjas tampa nuobodus arba, kad geriausia mirti 27-erių, kaip Basquiat ar Amy Winehouse!
M.K. Koks jausmas užplūsta vėl grįžus į Lietuvą? Ar tai vis dar primena pavogtą techniką?
E.L. Tai labai gerai. Primena tik gerus dalykus, malonius žmones, kuriuos sutikau. Labai mėgstu Lietuvą ir Baltiją. Jei 2004 man būtumėt pasakęs, kad parodą atidarysiu būtent čia!!! Seniai turėjau svajonę pasidalinti šiuo projektu su kitais, tik 20 Nepriklausomybės metų, mes turime tiek daug iš jūsų išmokti.
M.K. Ačiū, Erikai. Tikiu, kad po Kaunas Photo 2011, daugelis žmonių atrast tavo darbą ir paseks tavo pavyzdžiu.
Kalbėjosi
Mindaugas Kavaliauskas
