Interviu su Ričardu Simpkinu (Ričardas ir įžymybės)

Interviu su Ričardu Simpkinu (Kalbina Mindaugas Kavaliauskas):

Australas Ričardas Simpkinas neapsiribojo žiūrėjimu į įžymybes žurnalų puslapiuose. Vietoj to, nuo penkiolikos metų amžiaus šis vaikinas pradėjo pats fotografuotis su garsenybėmis, atsidurdamas toje pačioje objektyvo pusėje su elito atstovais ir viso pasaulio. Šiuo metu autorius jau turi per tūkstančio fotografijų kolekciją, įamžintą projekte “Ričardas ir Įžimybės” (Richard and Famous). Už daugybės šiuose kadruose slypinčių asmeninių istorijų, slypi tęstinumas kaip liudininkas, bylojantis apie besikeičiančius veidus, mados tendencijas ir aukštuomenės gyvenimą 1980-ais, 90-tais bei pirmąjį mūsų amžiaus dešimtmetį. Per daugiau nei dvidešimt metų, R. Simpkinas fotografuodamas turtingus ir garsius politikos, sporto, pop muzikos, mados atstovus, suformavo savitą, individualų asmeninio portreto žanrą. Kiek anksčiau, kitų autorių įžymybių fotografijoje vyravo atskirties, prarajos tarp skirtingų socialinių sluoksnių žmonių akcentai, tuo tarpu australų fotografas šį santykį pakeitė į “aš ir jie”, kviesdamas žvaigždes kartu nusifotografuoti ir taip formuodamas lengvas pozuojančių poras su tais, prie kurių net prieiti nėra lengva.

M.K. Ričardai, būdamas 15 metų, tu pirmą kartą nusifotografavai su žvaigžde. Kaip gimė ši idėja? O Gal tai buvo tik atsitiktinumas? Su kokia garsenybe pirmą kartą tau pavyko nusifotografuoti ir kokiomis aplinkybėmis? Kaip viskas klostėsi toliau?

R.S. Kuomet man buvo 15 metų, Semi Deivis lankėsi Australijoje, Sidnėjuje. Augdamas aš dievinau senus filmus ir jau tuo metu žinojau, jog praeities žvaigždės yra legenda šiandien. Taigi, kuomet S. Deivis atvyko į miestą, aš nedvejodamas panorau su juo susitikti. Spaudos konferencija šiam aktoriui buvo surengta viešoje erdvėje ir jai pasibaigus, S. Deiviui belaukiant savojo limuzino, aš priėjau paprašyti jog sutiktų papozuoti bendroje nuotraukoje. Nors garsenybės apsauginiai manęs nenorėjo praleisti, tačiau jis pasirodė nepaprastai draugiškas ir sutiko su manimi nusifotografuoti. Kaip daugelis mano amžiaus vaikų, aš buvau užburtas noro susitikti su garsenybėmis, pamatyti jas “gyvai”. Aš net gi laukdavau varžybų pabaigos, kad galėčiau paprašyti sportininkų autografų. 1989-aisiais, aš sužinojau, jog viename Sidnėjaus viešbutyje, pavadinimu Sebel Town, apsistoja visos tuo metu šį miestą vizituojančios žvaigždės, taigi, sužinojęs apie svečius, aš atkakliai laukdavau prie išėjimo. Dar 8-9 deš., garsūs žmonės būdavo paprastesni, dabar situacija kiek sudėtingesnė. Daugelis fanų kolekcionuoja autografus tik dėl to, jog parduotų. Tikrų kolekcionierių esti labai nedaug.
Taigi, istorija tęsėsi prie jau minėto Sabel Town viešbučio įėjimo. Tiesa, kol buvau jaunesnis, žvaigždės lengviau sutikdavo nusifotografuoti, bet juk tai tik žaidimas. O kuomet žaidi, visuomet laimi!

M.K. Kas pirmasis tave nufotografavo su žvaigžde? (tėvai, draugai… ?)

R.S. Tai mano mama. Juk buvau dar visai vaikas, todėl ji pirmus du mėnesius keliaudavo kartu su manimi. Po kurio laiko, aš susipažinau su keliais kolekcionieriais. Žinoma, jie buvo kur kas vyresni, taigi, mane prižiūrėdavo ir padėdavo man susitikti su garsenybėmis. Pirmaisiais metais aš labai daug iš jų išmokau, todėl jau žinodavau, ką, kada ir kaip pasakyti, jog galėčiau nusifotografuoti su žvaigždėmis.

M.K. Kaip ir kada nusprendei, jog tai taps tavo gyvenimo projektu?

R.S. 9 deš. viduryje aš supratau, jog tai ką darau yra unikalu. Nuotraukose detaliai fiksavau savo gyvenimą. Pamaniau, jog jei man pavyks susitikti ir nusifotografuoti su žmonėmis, kurie bus prisiminti tarkime po 20 metų, aš turėsiu labai įdomią kolekciją.

M.K. Ar turi brolių, seserų? Kaip jie, tavo šeima ir draugai reaguoja į tokios “Ričardas ir žvaigždės” karjeros pasirinkimą?

R.S. Daugelis mano šeimos narių mano, jog tai ką aš darau yra išties įdomu. Kas kartą jiems parodžius naują fotografiją, jie prašo į sekančią kelionę pasiimti juos drauge, kad galėtų nusifotografuoti su garsenybe. Nesuskaičiuojamai daug žmonių domisi žvaigždėmis, būtent dėl to apie jas rašantys žurnalai leidžiami milžinišku tiražu. Vietoje to, kad žiūrėčiau į garsenybių veidus šiuose leidiniuose, aš visuomet nešiojuosi su savimi fotoaparatą, tai kur kas įdomiau ir mano gyvenimą daro labiau jaudinantį. Niekuomet nenorėjau gyventi nuobodžiai.

M.K. Vienas iš įdomiausių momentų, kuriuos aš pastebėjau tavo fotografijose yra tas, jog tau pavyksta kelis kartus nusifotografuoti su tomis pačiomis žvaigždėmis. Kaili, Bono, Nikolė… pasikeitė ne tik jų veidai, bet ir stilius. Tau pavyko tokių surasti daug… Kurie iš jų žino tave, atpažįsta ir jaučiasi komfortabiliai, kuomet tu vėl mėgini nusifotografuoti? O gal išgerti puodelį kavos, arbatos?

R.S. Aš buvau pakankamai laimingas, dar būdamas paauglys, kuomet praleisdavau daug laiko su roko grupe INXS. Jų vokalistas Maiklas Hučensas buvo charizmatiškiausias žmogus, kokį man tik yra tekę pažinti. 1990-aisiais aš išeidavau iš mokyklos ir laukdavau jų studijoje, ilgainiui mes tapome draugais. Maiklas buvo labai draugiškas ir leisdavo man praktikuotis su juo, fotografuotis. Maiklas ir Kaili Minau susitikinėjo 1990-aisiais, taigi aš taip pat su ja praleisdavau daug laiko. Garsenybės kasdieną sutinka daugybę žmonių, tad tu esi tik vienas veidas minioje. Gali sutikti žvaigždę per kelis metus dešimt kartų ir jie vis tiek tavęs nepažins. Be to, aš nesistengiu tapti garsenybių draugu, aš tik noriu nusifotografuoti su jomis ir grįžti namo.

© Richard SIMPKIN Richard and Famous, 1996 m. su Maiklu Džeksonu

M.K. Daugiausia esi fotografavęs Australijoje, kuomet čia lankėsi pasaulinės žvaigždės. Prie kurių pavyko prieiti lengviausiai ir sunkiausiai? Ar vienu iš labiausiai neprieinamų galėtų būti Maiklas Džeksonas? Nors tiesą sakant, tavo nuotraukoje jis atrodo labai draugiškas. Į kokią didžiausią avantiūrą leistumeisi dėl fotografijos su garsenybe? (Galbūt galėtum papasakoti susidūrimą M. Džeksonu ar kuo nors kitų)

R.S. 1996 metais Maiklas Džeksonas koncertavo Sidnėjuje. Viešbutyje, kuriame buvo apsistojęs atlikėjas, 24 val. per parą įnirtingai zujo jo gerbėjai. Paskutinę dainininko dieną Australijoje, aš nuėjau į jo viešbutį. Tuo metu vilkėjau paprastą kostiumą, o rankose laikiau nešiojamą kompiuterį. Įžengęs į viešbutį aš pasukau laiptų link ir atsisėdęs antrajame aukšte nutariau padirbėti. Po pusvalandžio iš vieno kambario išėjo Maiklo asmens sargybinis, tačiau, nors ir mane pastebėjo, net nemėgino užkalbini. Dar po kelių minučių, prasivėrus lifto durims, pasirodė ir pats Maiklas. Jo jau laukė keli vaikai, kuriuos susitikti su dainininku atvedė tėvai. Maiklas džiaugsmingai dalino autografus ir šiltai bendravo su gerbėjais. Po kurio laiko, jam atsisveikinus su svečiais, priėjau aš ir paprašiau su manimi nusifotografuoti. Maiklas paprastai linktelėjo galvą ir pakvietė prieiti arčiau. Vėliau jis pasuko laiptų link ir visiems ištikimiems gerbėjams noriai pasirašinėjo. Pamenu tą akimirką, kuomet išryškinęs juostelę pirmą kartą pažvelgiau į tą nuotrauką. Turiu omenyje, kaip nerealiai atrodė matyti save šalia tokio žymaus žmogaus.

M.K. Įžymybės nebūtų įžymios, jei jų taip neveiktų kameros. Be to, keliose nuotraukose tu atrodai kur kas labiau atsipalaidavęs nei jie. Projekte “Ričardas ir įžymybės” turėtų atsispindėti ir pačio Ričardo gyvenimo būdas, pokyčiai. Ar jautiesi įkūnijęs savo herojų stilių, idėjas, vertybes?

R.S. Aš visuomet jaučiausi patogiau tarp įžymių žmonių, nei priešingai, nes manau, jog esu kitoks nei visi. Kuomet paklausiu kaip kažkam sekasi, gaunu paprastą atsakymą: “nieko naujo, tik darbas”. Tačiau, kai kalbu su garsenybėmis ar su kažkuo, kuo žaviesi, jų gyvenimas rodosi be galo įdomus ir tikriausiai niekuomet jiems neatsakyčiau į klausimą kaip man sekasi: “nieko naujo, tik darbas”. Be to, daugelis jų itin kuklios asmenybės. Stengiuosi šį požiūrį perimti iš jų ir pritaikyti jį savo gyvenime.

M.K. Kur yra “Ričardo ir įžymybių” pabaiga, ribos? Kokie planai netolimoje ateityje? Su kuo dar svajoji susitikti ir nusifotografuoti? Stipriausio žmogus Lietuvoje Žydrūno Savicko nuotraukos dar vis trūksta…

R.S. Tikiuosi, jog šiam projektui dar neartėja pabaiga. Dėka šios unikalios idėjos, manau, jog projektas “Ričardas ir įžymybės” bus dar ilgai patrauklus, net ir po šimto metų ši kolekcija bus visiems įdomi. Ar galite įsivaizduoti, jei kas nors tai būtų daręs prieš šimtą metų? Kokia vertė jos būtų šiandien… Planuoju su šia kolekcija apsilankyti visose pasaulio šalyse. “Ričardas ir įžymybės” neturi kalbos barjero, todėl fotografijos lengvai suprantamos Australijoj, Lietuvoje ir visur kitur.

Vis dar kur nors norėčiau sutikti Elizabetą Teilor. Ji yra seniausiai Holivude gyvenanti žvaigždė ir todėl, kad man patinka fotografuotis su žmonėmis, kurie turės savo vietą mūsų istorijoje, ši nuotrauka būtų it vyšnia ant pyrago.

Dėkoju, kad “Ričardas ir įžymybės” dalyvauja Kaunas Photo festivalyje!

Man labai malonu, kad tai yra pirmoji vieta pasaulyje, kurioje eksponuojama ši kolekcija. Esu kiek nelaimingas, kad negalėjau atvykti į parodą. Linkiu didelės sėkmės ir prašau perduoti mano meilę parodos žiūrovams!

Ričardo Simpkino darbai rodomi pagrindinėje parodoje "Duetai ir Dvikovos" M.Žilinsko dailės galerijoje.