Jonathan EVANS (Jungtinė Karalystė) Dviejų kompanija



Londone gyvenantis Jonathan Evans daugiau kaip dešimtmetį dirbo fotožurnalistu garsiems laikraščiams ir agentūroms. Jo kaip fotografo kasdienybė – darbas su korporatyviniais klientais, tačiau kartais jis imasi fotoaparato tam, kad fiksuotų ne tai, kad uždirba piningus, bet ir tai, kas kelia aukštyn, kas ne tik matoma, bet ir jaučiama.  Kalbėdamas apie savo fotografijų seriją „Dviejų kompanija“ (“Two's Company”), fotografas sako, kad ne tiek jis šią temą sugalvojo, kiek tema pati jį įtraukė, ir kad vidinis neatsisakymas spontaniškai fotografuoti žmonių porų susitikimus apdovanojo jį fotografine sėkme. Juk kosmopolitiškame Londone susitinkančios poros nebūtinai trykšta džiaugsmu, jei jas kas nors fotografuoja.

Jonathano Evanso „Dviejų kompanijoje“ žmogiškosios vertybės, švelnumo momentai panaikina materialios kasdienybės svorius, keičia aplinkinius žmones, jų dieną, o gal ir gyvenimus. Profesionaliam reklamos fotografui kamera užrašinėti žmones spindinčiomis sielomis yra lyg galimybė atsipalaiduoti nuo pamatuoto, suskaičiuoto emocingumo, dirbtinumo ir kitų ingredientų, reikalingų iš anksto parduotai ar parduotinai fotografijai.

Viskas būtų daug paprasčiau, jei nežinotume įsimylėjėlių fotografijos klasikos. Kad gyvename veidmainiškoje ir susvetimėjusioje visuomenėje supratome ne taip seniai, tačiau šių bėdų šaknys – daug senesnės. Taip pat ir fotografijos galimybė parodyti tiesą, arba mūsų galimybė matomus dalykus priimti teisingai, yra sąliginė. Juk fotografija gali parodyti meilės spinduliuotės galią, trumpalaikį džiaugsmą ir numatyti ilgalaikę meilę. Fotografija gali taip pat į kadrą įtraukti melą, suvaidintą, įsiteigtą bet netikrą laimę, ar meilę kaip kitų tikslų įkaitę. Fotografija gali kurti susitapatinimą. Taigi, fotografija net ir prieš fotografo valią gali meluoti. Prisiminkime du „meilės miesto“ Paryžiaus klasikinius įsimylėjėlių fotografines ikonas. Robero Duano (Robert Doisneau) „Bučinys prie Paryžiaus rotušės” (1950), po daugelio dešimtmečių virto fotografijos istorijos amžiaus byla, kai šios fotografijos modeliai “apsimetėliai” tapo ieškovais ir pareškė, kad jie nemanė, kad atvaizdas taps toks populiarus visame pasaulyje, ir paprašė „honoraro pratęsimo“ - piniginės kompensacijos. Tačiau nei aštri fotografo atmintis, nei teismas nepripažino ieškovų tikraisiais modeliais... Kito Paryžiaus fotografijos klasiko - lietuvių kilmės fotografo Willy Ronis darbe “Bastilijos kolonos įsimylėjėliai” (1957) - pora bučiuojasi ir žiūri į miestą nuo Bastilijos kolonos apžvalgos aištelės. Įsimylėjėliai ko gero net nesureikšmino fakto, kad juos jų džiaugsmingo susitikimo metu fotografas „paėmė į kadrą”. Po daugelio dešimtmečių fotografo ir poros keliai susitiko. Laimingieji nuoširdžiai padėkojo fotografui, kad atsitiktinumo dėka šis užrašė jų bendro laimingo gyvenimo pradžios akimirką. Ironiška, kad ši, antroji, gigantiško dydžio fotografija padabino tą pačią Paryžiaus rotušę (kurios fone Duano fotografavo bučinį), kai joje 2005 m. vyko retrospektyvinė Willy Ronis fotografijų paroda, sulaukusi šimtų tūkstančių   lankytojų, ne mažiau laimingų ir besidžiaugiančių gyvenimu nei Bastilijos kolonos įsimylėjėliai.

Jonathano Evanso „Dvijejų kompanija“ - galimybė fotografui pratęsti amžiams džiaugsmo, laimės, artimumo akimirkas. Tai galimybė ir šių fotografijų modeliams rinktis ateities scenarijus, savo ateities, poros ateities, ir galbūt fotografo vaidmens joje scenarijus.