Juk ne kartą girdėjom - “fotografija mirusi”.

Technologinių revoliucijų, mūsų vartotojiškų įpročių, mūsų tapatybės, orumo ir privatumo saugojimo, ir kitų madų mėtoma ir vėtoma fotografija dabar tikrai kitokia, nei buvo prieš dešimt ar daugiau metų. Atrodo, kad aptirpusi daugialypėje terpėje, ji atidavė dalį savo tapatybės kompiuteriniam menui, instaliacijai, vaidinimui ir t.t. Sakyčiau, kad vis tik fotografija ne tiek mirusi, kiek perdirbta (recycled). Arba, daugelis gyvenimo ir kūrybos sferų dabar perdirbta į fotografiją. O perdirbimas, pavidalų keitimas, naudojimas to, kas jau suvartota, kaip žinia, yra pagrindinė tvariosios plėtros panacėja ir kelias į išlikimą.

Prieš pusamžį perdirbimą meninėje kūryboje vadino post-modernizmu, o dabar, kai perdirbimas tapo norma, tai tiesiog menas, fotografija, maišytos technikos, skiesti požiūriai, kurių rezultate – akį ir mintį traukiantis atvaizdas. Taigi, perdirbime ir slypi fotografijos meno išgyvenimo raktas. Jei visos fotografijos dabar ryškios ir spalvingos, tai perdirbkime į išplaukusias ir monochromines, jei   prieš šimtmetį fotografija reiškė tiesos triumfą – fakto patvirtinimą, dokumentą, tai imkim ir kurkim abejonę, iliuziją, apgavystę. Jei gatvėje nebeliko norinčių tapti spontaniškais fotografijų modeliais, darykime anonimiškas fotografijas. Arba, jei daiktas, paminklas, pastatas, ar kraštovaizdis priklauso kažkam, kas nenori, kad mes to fotografuotume, tada pirmyn – susikurkime savo peizažus, interjerus, objektus, modelius, ir išraskime savo nuosavas tikroves. Jei šimtai tūkstančių fotografijos profesionalų ir mėgėjų naudoja tokius pat fotoaparatus, menininkui reikėtų išsiskirti. Tarkime, skaitmenuką perdirbti į analogą. Kodėl gi ne... Žinoma, kokybiškas perdirbimas nebus pigus, paprastas ar pelningas, bet pati idėja – daugiau nei madinga, ji pozityvi kaip žalia spalva.

Taigi, gal ir mūsų fotomeno festivaliui “Kaunas Photo” atėjo laikas pabūti “popsavam” ir bėgti paskui perdirbimo madą. Nusidažykim žaliai, tapkim žali. Tebūnie ir šeštojo festivalio “Kaunas Photo” mažojo penkmečio (2004-2009)  programa bus ne tik fotografijos “intelektualams”, o ir “žaliems”.

Bėgant metams, manęs klausdavo, kas yra “gera”, “stipri” ir kitais epitetais apibrėžta mūsų amžiaus fotografija, negalėdavau trumpai atsakyti. Be reikalo gaišdavom laiką, ginčydavomės, diskutuodavome. Dabar atėjo tiesos momentas. Pažadu, netuščiažodžiausiu. Reikėjo daug ir sunkaus darbo, kad aibę klausimų suvesčiau į kelis aiškius ir paprastus atsakymus, tačiau esu laimingas, galėdamas pasakyti – dabar bus viskas aišku. Ateikit ir žiūrėkit.

Aišku, kaip perdirimo logotipe, bus ir tai, kad šeštojo fotomeno festivalio Kaunas Photo parodos bus paprastai ir aiškiai išdėstytos aplink Kauno Rotušės aikštę, o net trys “Fotografijos naktys” (jei oras leis) vyks po atviru dangumi Rotušės aikštėjė atidarymų dienomis – rugsėjo 2, 3 ir 4 dienomis. Ir parodose, ir Fotografijos naktyse bus žadėti atsakymai – kaip perdirbti fotografiją į įdomią, šiuolaikišką, madingą. Tik devynios fotografijos pamokos. Devynios žalios fotografijos pamokos. Jas išmoksim lengvai. Ateikit, ir žiūrėsim. Bus klausimų – tam pasitarnaus trys Fotografijos naktys.

Pamokas įsisavinti padės darbai pačių įvairiausių fotografų – žvaidždžių ir pradedančių, lietuvių ir fotografų iš tolimų šalių. O kadangi kalbame apie perdirbimą (recycling), tai pasikasęs po festivalio penkmečio archyvą, radau daug iškilių fotografijos kūrinių, rodytų Kaunas Photo festivalyje ankstesniais metais, kuriais galėsime gėrėtis naujoje, žalioje šviesoje.

Gal įžiūrėsime ir tai, kad meninių praktikų linkimas prie fotografinio atvaizdo, dar labiau sustiprina tai, ką ligi šiol vadinome tiesiog fotografija.

 

 

 

Mindaugas Kavaliauskas

Festivalio Kaunas Photo vadovas